Tvarios statybinės medžiagos

Energijos vartojimas pastatų eksploatavimui sudaro maždaug 30 % pasaulio energijos sąnaudų, ir šis skaičius padidėja iki 34 %, įtraukus energiją, suvartojamą statybai skirtam cementui, betonui, plienui ir aliuminiui gaminti ⁽⁸⁾. Su šių medžiagų visu gyvavimo ciklu – nuo gamybos iki statybos, naudojimo ir naudojimo pabaigos – susijusios CO₂ emisijos vadinamos „įkūnytąja anglimi“. 2022 m. šį įkūnytoji anglis sudarė 6,8 % pasaulio CO₂ emisijų ⁽⁸⁾. Šis skaičius padidėja iki 10 % įtraukus emisiją dėl plytų, stiklo ir vario gamybos ⁽¹⁴⁾.

Planuojama, kad ateityje įkūnytosios anglies dalis reikšmingai padidės. Remiantis visuotinio pastatų ir statybos aljanso („GlobalABC“) duomenimis, iki 2060 m. visuotinis žaliavų suvartojimas pagal „įprasto verslo“ scenarijų beveik padvigubės, o vienas trečdalis šio padidėjimo bus nulemtas statybų sektoriaus ⁽¹⁴⁾. Pagal šį scenarijų nuo šiandien iki 2060 m. įkūnytojo išmetamo CO₂ dalis bendrajame pastatų išmetamų teršalų kiekyje beveik padvigubės ⁽¹⁴⁾. Todėl statybų pramonė rizikuoja būti įtraukta į didelio anglies dioksido kiekio technologijų plėtros trajektoriją.

Norint sumažinti visuotinį atšilimą iki mažiau nei 1,5 °C [2,7 °F], būtina greitai sumažinti įkūnytąją anglį. „GlobalABC“ siūlo tris pagrindinius būdus, kaip išvengti atliekų ir statyti panaudojant mažiau naujų ir pakartotinių statybos medžiagų, pereinant prie biologinių pastatų medžiagų ir gerinant įprastas statybos medžiagas ir procesų išardymo dizainą.

Atliekų vengimas ir statymas su mažiau naujos medžiagos reiškia perėjimą prie žiedinės ekonomikos. Didžiausia galimybė tai padaryti slypi planavimo ir dizaino etape. Ankstyvajame etape integruojant žiedinio dizaino strategijas į statybos procesą, įkūnytąją anglį galima sumažinti 10–50 %. Kitas svertas – projektuoti pastatus lanksčiam naudojimui, kad būtų galima pailginti pastato naudojimo trukmę.

Perėjimas prie iš žemės gaunamų arba biologinių statybos medžiagų – tai kitas būtas, suteikiantis reikšmingas priklausomybės nuo iškastinio kuro panaikinimo galimybes. Pavyzdžiui, naudojant tokias biologines medžiagas, kaip mediena, bambukas, kanapė ir šiaudai, galima iki 40 % sumažinti emisijas, palyginti su įprastomis medžiagomis, su sąlyga, jei šie ištekliai bus gaunami ir apdorojami tvariai.

Nepaisant šių naujų būdų, vis dar išlieka poreikis pagerinti įprastas statybos medžiagas ir procesus. Cemento ir betono srityje sumažinus klinkerio kiekį, elektrifikavus gamybą ir naudojant alternatyvias rišamąsias medžiagas, galima emisiją sumažinti iki 25 %. Perdirbant plieną, sutaupoma 60–80 % sumažinamas energijos suvartojimas ir su tuo susijęs išmetamų teršalų kiekis. Tačiau didėjanti spraga tarp metalo laužo pasiūlos ir paklausos užtikrina, kad pirminė plieno gamyba išliks reikalinga. Pereinant prie tiesiogiai mažiau geležies naudojančios technologijos ir elektros lanko krosnių, maitinamų atsinaujinančiais ištekliais, pirminės plieno gamybos emisijos gali būti sumažintos iki 97 %. Aliuminio gamybos srityje priklausomybės nuo iškastinio kuro sumažinimas priklauso nuo gamybos naudojant atsinaujinančius išteklius ir didesnio perdirbimo, galinčio sumažinti energijos suvartojimą, ir susijusias emisijas 70–90 %. Stiklo gamyboje priklausomybę nuo iškastinio kuro galima panaikinti pasitelkiant elektrifikuotą gamybą ir griežtesnes perdirbimo politikas. Plastiko srityje priklausomybei nuo iškastinio kuro mažinti reikalingi geresni perdirbimo būdai ir ekologiško bei biologiškai skaidaus plastiko plėtotė ⁽¹⁵⁾. Kad visa tai pasiektume, reikės didesnio gamintojų ir vartotojų koordinavimo, įskaitant gamintojus, architektus, plėtros vadovus, bendruomenes ir naudotojus. Todėl būtina stipri politikos parama, reglamentai ir paskatinimai visais medžiagos gyvavimo ciklo etapais – nuo gamybos iki naudojimo pabaigos.